Raimondas Kuodis – ne koks internetinis egzpertas, o rimtas pareigūnas su rimtais kredencialais (socialinių mokslų daktaras, Lietuvos Banko valdybos pirmininko pavaduotojas nuo 2011 metų; padaręs įtaką 2009 metų neapmokestinamojo minimumo reformai). Bet jeigu jis ir būtų likęs
dėstytoju, gerai apmokamu banko valdybos nariu ir mokslinių darbų publikuotoju, mes (paprasta darbo liaudis) apie jie nieko nebūtume girdėję. O žinome jį iš viešų komentarų per TV ir portalus.
Pavyzdžiui, aš atsimenu Kuodį nuo 2008 metų – tuo metu artėjant ir prasidedant krizei, jo komentarai visame paistalų sraute išsiskirdavo „sveiku protu“, matematine logika ir racionalumu. Pasak paties R.Kuodžio vedamo archyvo (www.ekonomika.org), jo kaip komentatoriaus karjera startavo 2004 metais. Beje, tą archyvą rekomentuotina paskaityti ir dabar (pvz. 2014 metų
apžvalga kodėl stringa renovacija
http://ekonomika.org.gedutis.serveriai.lt/Econlib/rk_renov_klaidos_2014.pdf aktuali iki šiol).
Kuodis buvo bene pirmasis, kuris valdžios sprendimus ir įvairiausius norus ragino vertinti pritaikant „kaštų ir naudos analizę“, ir kuris išryškindavo įvairiausių savo užsakovus ginančių
lobistų bullshitą (pvz dėl atominės elektrinės
http://www.ekonomika.org/Econlib/rk_Vaitkui_AE.pdf ).
Bet jeigu 17 metų byloji tą patį, ilgainiui ištinka žanro krizė. Universiteto dėstytojas gali kasmet
dėstyti tą patį, bet viešojo komentatoriaus vienodi komentarai nusibosta. Taigi komentatorius radikalizuojasi, vis labiau absoliutina savąją tiesą, ją pritaiko vis platesniam reiškinių laukui (galiausiai – viskam). Geras pavyzdys – Kuodžiu interviu, paskelbtas 2021 m. balandžio 19 d.
„Raimondas Kuodis: Konstitucinio Teismo turi nelikti“
(https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/raimondas-kuodis-konstitucinio-teismo-turi-
nelikti.d?id=86956091 ), kur jis kyla į filosofines padanges (pasak interviu autoriaus „Vladimiro Laučiaus – „konceptualius klausimus“), kalba apie dalykus, kurių nesupranta, ir teikia
„paprastus“ patarimus.
– „Nedarbo įveikimas Europai turėtų būti prioritetu, bet ši sritis – „niekieno“. Europos centrinis bankas – pamišęs dėl infliacijos. Jam atrodo baisi tragedija, kad infliacija sudaro ne 2 proc., o 1,5 proc. Europos Komisija – pamišusi dėl biudžetų deficitų ir skolų. O kas Europoje pamišęs dėl nedarbo? Niekas.“
Socialiniai klausimai – tai viena iš tų sričių, kurioje Europos Sąjunga NETURI
KOMPETENCIJOS (kalbant eurobiurokratiniu žargonu, tai „papildančioji kompetencija“, kur ES savo veiksmais gali tik papildyti tai, ką daro valstybės narės). Kompetencija socialiniuose reikaluose priklauso valstybėms narėms, ir jos šią savo kompetenciją atidžiai saugo. Norėtumėte daugiau Europos socialiniuose klausimuose? Prancūzija ir pietų valstybės jums ploja atsistojusios, jos jau seniai sako, kad visų bėdų priežastis – socialinis dempingas iš rytų Europos,
tad reikia kuo greičiau ES lygiu nustatyti visokius socialinius standartus (ir, žinoma, bendri Europos standartai turėtų lygiuotis į Prancūzijos, o ne į Bulgarijos lygį). Neprošal būtų ir minimalią algą ES lygiu nustatyti.
– „Galiu iliustruoti baisiu pavyzdžiu. Europos Komisija rimtu veidu teigė, kad vadinamasis struktūrinis nedarbas kur nors Ispanijoje prieš krizę buvo 5–6 proc., o 2010 m. – jau 20 proc. Akivaizdu, kad šioje šalyje struktūriškai niekas nepakito išskyrus tai, kad paklausos lygis tapo per mažas tam, kad būtų galima tuos žmones įdarbinti. Bet Europos biurokratai vis dar dangstosi struktūrinio nedarbo sąvoka ir ją naudoja kasdienėje ekonominėje
politikoje.“
“Struktūrinis nedarbas” Europos Sąjungos popieriuose reiškia visai ne tai, ką sako Kuodis. „Struktūrinis nedarbas“ eurobiurokratine kalba reiškia tai, kad toks nedarbo lygis turi struktūrines priežastis tos šalies (Ispanijos) ekonomikoje. Ir kartu tai yra raginimas Ispanijai daryti „struktūrines reformas“ (laisvinti darbo rinką, mažinti biurokratizaciją, keisti
apmokestinimą ir pan.; Europos Komisijos ataskaitose tie pasiūlymai būna skrupulingai suregistruoti). Ir, žinoma, valstybės paprastai tokių „struktūrinių reformų“ nedaro, nes tai
politiškai neparanku.
– Sociologas Davidas Graeberis, knygos „Bullshit Jobs“ autorius, priėjo prie panašių išvadų per antropologinę ir sociologinę prieigą, pateikdamas Japonijos pavyzdį, kurioje teisininkų yra daug kartų mažiau nei Vakarų šalyse. Nes ten puoselėjama kita – garbės žodžio ir jo laikymosi – kultūra, leidžianti išvengti detalių kontraktų, kuriais apipintos
gyvena Vakarų visuomenės. Žinoma, už tai brangiai mokėdamos teisininkams, įvairiems
kontrolieriams. Galima eiti japonišku keliu, išvengiant apsisunkinimo tais šlamštiniais darbais.
Tapkime japonais, tapkime garbės žodžio ir jo laikymosi kultūra, ir neapsisunkinsime
beprasmiais darbais. Nu jo, tikrai, visai kaip tame anekdote:
Ateina kiškiai pas pelėdą ir prašo: pelėda, turi labai protinga, mus kiškius visi skriaudžia ir medžioja, patark kaip mums apsisaugoti. Pelėda pagalvojo ir sako: kiškiai, o gi tapkite ežiukais,
būsite dygliuoti ir taip apsiginsite nuo priešų Eina laimingi kiškiai namo, ir staiga supranta, kad nežino kaip įgyvendinti pelėdos patarimą, tad grįžta pas pelėdą ir vėl jos klausima: pelėda, o kaip mums tapti ežiukais. Pelėda jiems: atstokit, aš čia strateginius klausimus sprendžiu.
– „Privalome investuoti į žmonių padorumą. Ciniškas biurokratas temps atsakymo laiką,
kiek galės – kiek jam leis įstatymas ar koks nors poįstatyminis aktas. Padorus tarnautojas, savo ruožtu, galvos, kad, jei žmogų ištiko bėda ir nuo jo priklauso to žmogaus problemos sprendimas, tai jis galbūt padirbės vakare ar savaitgalį, kad tam žmogui padėtų. Taip įsivaizduoju gerą pilietišką biurokratiją.
T.y. biurokratizacijos problemas turi išspręsti pačių biurokratų garbės jausmas? Tai labai paplitęs visuomenėje požiūris – esą kažkokie valdininkai sėdi, geria kavutę, ir iš neturėjimo ką veikti
prisigalvoja visokių nesąmonių. Iš tikrųjų gi biurokratizacija turi sistemines priežastis – gal gi jas ir reikėtų spręsti, nepaliekant visko idėjai ir garbės jausmui? Tokių sisteminių problemų
pavyzdžiai – neapdovanojama už pasiekimus, bet baudžiama už klaidas; atlyginimas nepriklauso nuo rezultatų; karjera nepriklauso nuo rezultatų; neapibrėžti veiklos tikslai; ir t.t.
– Vienintelis būdas išvengti teisyno infliacijos – radikalus perėjimas prie visai kitokio tipo reglamentavimo, išverčiant teisės aktus svarbiose vietose į priešingą pusę: užuot draudus vis naujus dalykus, nurodyti tai, kas yra leidžiama, o visa kita būtų uždrausta.
Perėjus prie principo „uždrausta viskas, išskyrus tai, kas leidžiama“, sumažės biurokratizacija ir teisės aktų dydis? Čia rimtai? Tai jeigu norėsiu išsimaudyti ežere su rūžavom plafkėm, tai bus draudžiama, nebent įstatyme konkrečiai tai bus leista? Ir šitaip sumažės teisės aktų dydis? Ir čia kalbam ne apie kažkokias konkrečias speficines sritis su labai aiškiais veiklos algoritmais (kokia
nors aviacija ar medicina), o apie teisinį reglamentavimą bendrai?
Na o jeigu rimčiau, tai negirdėjau apie jokią valstybę, kuri pritaikius tokį principą taptų klestinčia – nei Sovietų Sąjunga su visomis kitomis totalitarinėmis variacijomis, nei dabartinė Venesuela.
– „Ne kartą esu sakęs, kad tokio daikto, kaip Konstitucinis Teismas, ilgainiui turėtų nelikti. Turėtų atsirasti konstitucinė taryba. (…) Konstitucinė taryba būtų įvairesnės sudėties
institucija. Ją sudarytų įvairių visuomenės gyvenimo sričių žinovai, profesionalai. Tai galėtų būti teisininkai, ekonomistai, sociologai ir panašiai. Ir jie toje taryboje dirbtų
moralės filosofais. Juolab kad ir ekonomistų, teisininkų „protėviai“ buvo moralės filosofai. Tokie, kaip Adamas Smithas.“
Jeigu nebūtų konstitucinio teismo, tuomet Seimo dauguma turėtų absoliučią valią leisti tokius įstatymus, kokius tik susigalvoja. Konstitucija taptų tik abstrakčių principų deklaracija, neturinčia jokio tiesioginio poveikio. Tokia sistema Vakarų Europos šalyse (išskyrus Austriją ir Čekoslovakiją, kurios 1919 m. sukūrė pirmuosius Konstitucinius teismus, – žvelgiant į JAV
aukščiausiojo teismo pavyzdį) egzistavo iki 2 pasaulinio karo, rezultatas – daugumos valdžia virsta į diktatūrą. Po 2 pasaulinio karo, kad tai nepasikartotų, pradėti masiškai steigti Konstituciniai teismai, kad garantuotų teisės viršenybę ir apribotų daugumos valdžią.
„Konstitucinė taryba“ iš „ekspertų“ – kas spręstų, kuris ekspertas turėtų būti įtrauktas? Spręstų ta pati Seimo dauguma. Arba, jeigu „ekspertus“ skirtume ilgam laikui, gautųsi kažkoks nerenkamų Lordų rūmų ir liaudies kurultajaus hibridas.
