Imigracijos ribojimo paradoksas

Tie, kas imigracijų laiko neigiamu dalyku, kaip didžiausią blogį paprastai pateikia imigrantus, kurie užima visas prasčiausiai apmokamas ir „purviniausias“ darbo vietas; tokia pozicija ir Lietuvoje, ir visoje Europoje, ir JAV tiek paplitusi, kad nieko nestebina. Ir gerokai mažiau tokių lunatikų, kurie reikalautų visiškai uždrausti brangiai apmokamų specialistų (mokslininkų, krepšinio žaidėjų ir pan.) imigraciją.

Manoma, kad migracijos klausimas buvo vienas pagrindinių, dėl kurių Didžiojoje Britanijoje nugalėjo Brexit referendumas. Vykdant rinkiminius pažadus, Britanijos vyriausybė apribojo imigracijos galimybes (iš esmės, paliko galimybės tik brangiai apmokamiems darbuotojams, įvairaus plauko specialistams ir pan.), be to, dėl COVID pandemijos daugelis darbuotojų iš Rytų
Europos išvyko namo. Sėkmingai vykstant skiepijimo nuo COVID kampanijai, Didžioje
Britanija dabar jau atidaro barus, kavines ir restoranus – ir štai paaiškėjo, kad barams trūksta darbuotojų, o Britanijos piliečiai visiškai nenori dirbti padavėjais už minimalią algą
Straipsnis Britanijos tabloide „Daily Mail“

https://www.dailymail.co.uk/news/article-
9514673/Britains-bouncing-pubs-restaurants-booming-problem-shortage-staff.html

“Where have all the waiters gone? Booming pubs and restaurants face staff shortage – and they won’t work for crumbs any more”.

Situacija neapsiriboja vien barais ir restoranais – panaši situacija su viešbučių aptarnaujančiu personalu bei žemės ūkiu (BBC duomenimis, pastangų pritraukti britus į vaisių ir daržovių skynimo darbą davė tik 5% rezultatą).

Taigi britai, nepatenkinti imigracija, balsavo už Brexit, ir gavo rezultatą – britai (vietiniai) dabar skatinami užimti prasčiausiai apmokamas darbo vietas (tuos darbus anksčiau dirbo imigrantai, daugiausia iš Rytų Europos), o užsieniečiai skatinami užimti geriausiai apmokamas darbo vietas (naujoji “taškų” imigracijos sistema).

Atrodytų, nacionalistai ir patriotai turėtų norėti, kad jų tautos atstovai užimtų geriausiai apmokamas darbo vietas, palikdami prasčiausias darbo vietas visokiems imigrantams? O gi, pasirodo, ne.

Skiepijimo prioritetinės grupės: Prancūzija

Kol Lietuvos skiepijimas nuo COVID vyksta lėtai, trūksta vakcinų, Vyriausybė vis dar laikosi principo skiepyti pagal „prioritetines grupes“. Iš pradžių tai atrodė logiška – pirmiausia paskiepyti medikus, kad nesustotų sveikatos apsaugos sistema. Bet dabar matome, kad „prioritetinės“ grupės ima daugintis eksponentiškai: prioriteto suteikimas pradinių klasių mokytojams po to išsiplėtė į visus mokytojus, paskui ir į dėstytojus (kurie dėsto nuotoliu būdu ir gyvą studentą pamatys gal tik rugsėjį), o paskui ir į visus „švietimiečius“ (mokyklos ūkvedys ir valytoja juk irgi švietimiečiai). Eilėje laukia policininkai (o jiems iš paskos ir visi kabinetiniai
tvarkos sergėtojai), diplomatai, Ekonomikos ministrė paskelbė idėją ir žurnalistams teikti prioritetą. O kur dar visi lėtinių ligų sąrašai. Žodžiu, chaosėlis ir iš sovietmečio gerai pažįstamas blato ieškojimas.

Tačiau prioritetinės grupės dauginasi ne tik Lietuvoje. Reuters rašo
(Reuters straipsnis ), kad Prancūzijos vyno degustuotojai prašo juos įtraukti į prioritetinių grupių sąrašą ir kuo greičiau skiepyti nuo COVID. Motyvas – enologams gera uoslė yra būtina jų
darbe, todėl uoslės netekimas arba pablogėjimas (dažna pasekmė persirgus COVID) jiems praktiškai reikštų invalidumą ir darbo netekimą. Analogiškas baimes turi ir dirbantys su kvepalais, šokoladu, virtuvės šefai.

Prancūzijos enologų sąjunga apklausė 2600 specialistų. Iš tų, kurie sirgo COVID, 1/3 jų darbą neigiamai paveikė persirgimas. Enologų sąjungą parašė laišką prezidentui Macronui ir premjerui Castexui dėl įtraukimo į prioritetinių grupių sąrašą.

Žinant, kaip Prancūzija vertina savo vyno pramonę ir jos rafinuotumą, nenustebsiu, jeigu prašymas bus patenkintas.

Kai 17 metų kartoji tą patį, ima mušt kamščiai: Kuodis

Raimondas Kuodis – ne koks internetinis egzpertas, o rimtas pareigūnas su rimtais kredencialais (socialinių mokslų daktaras, Lietuvos Banko valdybos pirmininko pavaduotojas nuo 2011 metų; padaręs įtaką 2009 metų neapmokestinamojo minimumo reformai). Bet jeigu jis ir būtų likęs
dėstytoju, gerai apmokamu banko valdybos nariu ir mokslinių darbų publikuotoju, mes (paprasta darbo liaudis) apie jie nieko nebūtume girdėję. O žinome jį iš viešų komentarų per TV ir portalus.

Pavyzdžiui, aš atsimenu Kuodį nuo 2008 metų – tuo metu artėjant ir prasidedant krizei, jo komentarai visame paistalų sraute išsiskirdavo „sveiku protu“, matematine logika ir racionalumu. Pasak paties R.Kuodžio vedamo archyvo (www.ekonomika.org), jo kaip komentatoriaus karjera startavo 2004 metais. Beje, tą archyvą rekomentuotina paskaityti ir dabar (pvz. 2014 metų
apžvalga kodėl stringa renovacija
http://ekonomika.org.gedutis.serveriai.lt/Econlib/rk_renov_klaidos_2014.pdf aktuali iki šiol).

Kuodis buvo bene pirmasis, kuris valdžios sprendimus ir įvairiausius norus ragino vertinti pritaikant „kaštų ir naudos analizę“, ir kuris išryškindavo įvairiausių savo užsakovus ginančių
lobistų bullshitą (pvz dėl atominės elektrinės
http://www.ekonomika.org/Econlib/rk_Vaitkui_AE.pdf ).

Bet jeigu 17 metų byloji tą patį, ilgainiui ištinka žanro krizė. Universiteto dėstytojas gali kasmet
dėstyti tą patį, bet viešojo komentatoriaus vienodi komentarai nusibosta. Taigi komentatorius radikalizuojasi, vis labiau absoliutina savąją tiesą, ją pritaiko vis platesniam reiškinių laukui (galiausiai – viskam). Geras pavyzdys – Kuodžiu interviu, paskelbtas 2021 m. balandžio 19 d.
„Raimondas Kuodis: Konstitucinio Teismo turi nelikti“
(https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/raimondas-kuodis-konstitucinio-teismo-turi-
nelikti.d?id=86956091 ), kur jis kyla į filosofines padanges (pasak interviu autoriaus „Vladimiro Laučiaus – „konceptualius klausimus“), kalba apie dalykus, kurių nesupranta, ir teikia
„paprastus“ patarimus.

– „Nedarbo įveikimas Europai turėtų būti prioritetu, bet ši sritis – „niekieno“. Europos centrinis bankas – pamišęs dėl infliacijos. Jam atrodo baisi tragedija, kad infliacija sudaro ne 2 proc., o 1,5 proc. Europos Komisija – pamišusi dėl biudžetų deficitų ir skolų. O kas Europoje pamišęs dėl nedarbo? Niekas.“

Socialiniai klausimai – tai viena iš tų sričių, kurioje Europos Sąjunga NETURI
KOMPETENCIJOS (kalbant eurobiurokratiniu žargonu, tai „papildančioji kompetencija“, kur ES savo veiksmais gali tik papildyti tai, ką daro valstybės narės). Kompetencija socialiniuose reikaluose priklauso valstybėms narėms, ir jos šią savo kompetenciją atidžiai saugo. Norėtumėte daugiau Europos socialiniuose klausimuose? Prancūzija ir pietų valstybės jums ploja atsistojusios, jos jau seniai sako, kad visų bėdų priežastis – socialinis dempingas iš rytų Europos,
tad reikia kuo greičiau ES lygiu nustatyti visokius socialinius standartus (ir, žinoma, bendri Europos standartai turėtų lygiuotis į Prancūzijos, o ne į Bulgarijos lygį). Neprošal būtų ir minimalią algą ES lygiu nustatyti.

– „Galiu iliustruoti baisiu pavyzdžiu. Europos Komisija rimtu veidu teigė, kad vadinamasis struktūrinis nedarbas kur nors Ispanijoje prieš krizę buvo 5–6 proc., o 2010 m. – jau 20 proc. Akivaizdu, kad šioje šalyje struktūriškai niekas nepakito išskyrus tai, kad paklausos lygis tapo per mažas tam, kad būtų galima tuos žmones įdarbinti. Bet Europos biurokratai vis dar dangstosi struktūrinio nedarbo sąvoka ir ją naudoja kasdienėje ekonominėje
politikoje.“

“Struktūrinis nedarbas” Europos Sąjungos popieriuose reiškia visai ne tai, ką sako Kuodis. „Struktūrinis nedarbas“ eurobiurokratine kalba reiškia tai, kad toks nedarbo lygis turi struktūrines priežastis tos šalies (Ispanijos) ekonomikoje. Ir kartu tai yra raginimas Ispanijai daryti „struktūrines reformas“ (laisvinti darbo rinką, mažinti biurokratizaciją, keisti
apmokestinimą ir pan.; Europos Komisijos ataskaitose tie pasiūlymai būna skrupulingai suregistruoti). Ir, žinoma, valstybės paprastai tokių „struktūrinių reformų“ nedaro, nes tai
politiškai neparanku.

– Sociologas Davidas Graeberis, knygos „Bullshit Jobs“ autorius, priėjo prie panašių išvadų per antropologinę ir sociologinę prieigą, pateikdamas Japonijos pavyzdį, kurioje teisininkų yra daug kartų mažiau nei Vakarų šalyse. Nes ten puoselėjama kita – garbės žodžio ir jo laikymosi – kultūra, leidžianti išvengti detalių kontraktų, kuriais apipintos
gyvena Vakarų visuomenės. Žinoma, už tai brangiai mokėdamos teisininkams, įvairiems
kontrolieriams. Galima eiti japonišku keliu, išvengiant apsisunkinimo tais šlamštiniais darbais.

Tapkime japonais, tapkime garbės žodžio ir jo laikymosi kultūra, ir neapsisunkinsime
beprasmiais darbais. Nu jo, tikrai, visai kaip tame anekdote:
Ateina kiškiai pas pelėdą ir prašo: pelėda, turi labai protinga, mus kiškius visi skriaudžia ir medžioja, patark kaip mums apsisaugoti. Pelėda pagalvojo ir sako: kiškiai, o gi tapkite ežiukais,
būsite dygliuoti ir taip apsiginsite nuo priešų Eina laimingi kiškiai namo, ir staiga supranta, kad nežino kaip įgyvendinti pelėdos patarimą, tad grįžta pas pelėdą ir vėl jos klausima: pelėda, o kaip mums tapti ežiukais. Pelėda jiems: atstokit, aš čia strateginius klausimus sprendžiu.

– „Privalome investuoti į žmonių padorumą. Ciniškas biurokratas temps atsakymo laiką,
kiek galės – kiek jam leis įstatymas ar koks nors poįstatyminis aktas. Padorus tarnautojas, savo ruožtu, galvos, kad, jei žmogų ištiko bėda ir nuo jo priklauso to žmogaus problemos sprendimas, tai jis galbūt padirbės vakare ar savaitgalį, kad tam žmogui padėtų. Taip įsivaizduoju gerą pilietišką biurokratiją.

T.y. biurokratizacijos problemas turi išspręsti pačių biurokratų garbės jausmas? Tai labai paplitęs visuomenėje požiūris – esą kažkokie valdininkai sėdi, geria kavutę, ir iš neturėjimo ką veikti
prisigalvoja visokių nesąmonių. Iš tikrųjų gi biurokratizacija turi sistemines priežastis – gal gi jas ir reikėtų spręsti, nepaliekant visko idėjai ir garbės jausmui? Tokių sisteminių problemų
pavyzdžiai – neapdovanojama už pasiekimus, bet baudžiama už klaidas; atlyginimas nepriklauso nuo rezultatų; karjera nepriklauso nuo rezultatų; neapibrėžti veiklos tikslai; ir t.t.

– Vienintelis būdas išvengti teisyno infliacijos – radikalus perėjimas prie visai kitokio tipo reglamentavimo, išverčiant teisės aktus svarbiose vietose į priešingą pusę: užuot draudus vis naujus dalykus, nurodyti tai, kas yra leidžiama, o visa kita būtų uždrausta.

Perėjus prie principo „uždrausta viskas, išskyrus tai, kas leidžiama“, sumažės biurokratizacija ir teisės aktų dydis? Čia rimtai? Tai jeigu norėsiu išsimaudyti ežere su rūžavom plafkėm, tai bus draudžiama, nebent įstatyme konkrečiai tai bus leista? Ir šitaip sumažės teisės aktų dydis? Ir čia kalbam ne apie kažkokias konkrečias speficines sritis su labai aiškiais veiklos algoritmais (kokia
nors aviacija ar medicina), o apie teisinį reglamentavimą bendrai?

Na o jeigu rimčiau, tai negirdėjau apie jokią valstybę, kuri pritaikius tokį principą taptų klestinčia – nei Sovietų Sąjunga su visomis kitomis totalitarinėmis variacijomis, nei dabartinė Venesuela.

– „Ne kartą esu sakęs, kad tokio daikto, kaip Konstitucinis Teismas, ilgainiui turėtų nelikti. Turėtų atsirasti konstitucinė taryba. (…) Konstitucinė taryba būtų įvairesnės sudėties
institucija. Ją sudarytų įvairių visuomenės gyvenimo sričių žinovai, profesionalai. Tai galėtų būti teisininkai, ekonomistai, sociologai ir panašiai. Ir jie toje taryboje dirbtų
moralės filosofais. Juolab kad ir ekonomistų, teisininkų „protėviai“ buvo moralės filosofai. Tokie, kaip Adamas Smithas.“

Jeigu nebūtų konstitucinio teismo, tuomet Seimo dauguma turėtų absoliučią valią leisti tokius įstatymus, kokius tik susigalvoja. Konstitucija taptų tik abstrakčių principų deklaracija, neturinčia jokio tiesioginio poveikio. Tokia sistema Vakarų Europos šalyse (išskyrus Austriją ir Čekoslovakiją, kurios 1919 m. sukūrė pirmuosius Konstitucinius teismus, – žvelgiant į JAV
aukščiausiojo teismo pavyzdį) egzistavo iki 2 pasaulinio karo, rezultatas – daugumos valdžia virsta į diktatūrą. Po 2 pasaulinio karo, kad tai nepasikartotų, pradėti masiškai steigti Konstituciniai teismai, kad garantuotų teisės viršenybę ir apribotų daugumos valdžią.

„Konstitucinė taryba“ iš „ekspertų“ – kas spręstų, kuris ekspertas turėtų būti įtrauktas? Spręstų ta pati Seimo dauguma. Arba, jeigu „ekspertus“ skirtume ilgam laikui, gautųsi kažkoks nerenkamų Lordų rūmų ir liaudies kurultajaus hibridas.

Britų mokslininkai nustatė – vieno paragrafo analizė

Įsivaizduokime, kad laikraštyje ar knygoje perskaitėte tokį mokslinį tekstą:

„The recent House of Commons Environmental Audit Committee report estimated that air
polution could be contributing to as many as 50 000 deaths in the UK per year. Early results of a study commissioned by the Mayor to be published later this year suggests that around 4300 people a year in London could be dying prematurely, mainly as a result of the impact of poor air
quality on prie-existing conditions such as asthma, heart disease and respiratory illness“.

Lietuviškas šio teksto vertimas: „Naujo Jungtinės Karalystės parlamento Aplinkosaugos audito komiteto pranešimo vertinimu, oro tarša gali prisidėti prie iki 50 000 mirčių Jungtinėje Karalystėje per metus. Mero užsakytos studijos, kurią planuojama paskelbti vėliau šiais metais, pirminiai rezultatai verčia manyti, kad apie 4300 žmonių per metus Londone galėtų mirti anksčiau laiko, daugiausia dėl blogos oro kokybės poveikio kitoms lėtinėms ligoms, tokioms kaip astma, širdies ir kraujagyslių ligos bei kvėpavimo takų ligos“ [cituoju iš knygos Margaret Haerens „Air pollution“]

Atkreipkime dėmesį, kaip suformuluotas šis tekstas, ir kiek jame žodžių, kvalifikuoja kiekvieną teiginį, daro jį aptakiu ir apytiksliu, ir apskritai mažina autoriaus atsakomybę už tai, kas pasakyta.

Esminiai žodžiai (ir jų procentinis atitikmuo išraiška šalia):
– estimated (80% patikimumas)
– could be contributing (50% nes gali ir nebūti)
– as many (70% nuo maksimumo)
– early results (60% nes rezultatai dar tik išankstiniai)
– suggests (20%)
– around (80% (+-20%))
– could be dying (50%)
– prematurely (vat šito tai nežinau kaip jie paskaičiavo, tebūnie pusė, taigi 50%)
– mainly as a result (90%)
– on pre-existing conditions (kad ir 30% tarkim serga tomis ligomis)

dauginam:
0,8×0,5×0,7×0,6×0,2×0,8×0,5×0,5×0,9×0,3 = 0,0018144 = 0,18%

Skaičiai, kaip sakoma, kalba už save. O išvada tikriausiai būtų tokia – prognozuoti yra sunku, ypač ateitį. O tie, kuriems viskas visada aišku ir vienareikšmiška, dažniausiai būna šarlatanai arba durniai (arba rašo straipsnius portaluose “britų mokslininkai nustatė”).

Internetinių ekspertų šlovės galerija: Užkalnis

Ar pastebėjote, kad internetiniai ekspertai žymiai protingesni už visus valdininkus, verslininkus, prezidentus, direktorius, medikus ir krepšinio trenerius?

Internetiniam ekspertui nieko nėra sudėtingo. Viskas yra aišku, suprantama, tiesmuka, o teisinga veiksmų kryptis visada akivaizdi. Kas tai bebūtų, ar tilto remontas, ar visos Lietuvos paskiepijimas nuo COVID, ar verslo darymas pandemijos sąlygomis – viskas yra akivaizdu, tik debilai politikai, valdininkai, verslininkai (reikiamą pabraukti) to nesupranta.

Atlikime vieno atvejo analizę – pasinaudokime Andriaus Užkalnio straipsneliu, išdedančiu į šuns dienas Vyriausybę bendrai ir kiekvieną ministrą atskirai kartu su visa Europos Sąjunga, visą skiepijimo eigą ir vakcinų pirkimą (tekstas paskelbtas autoriaus facebooke, paskui jį perspausdinto delfis pavadinimu „Ilgą laiką Šimonytę palaikęs apžvalgininkas neištvėrė: ši Vyriausybė yra beviltiška“
https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ilga-laika-simonyte-palaikes-apzvalgininkas-neistvere-
si-vyriausybe-yra-beviltiska.d?id=86927821 ).

Pradėkime nuo delfinio pavadinimo „užkalnis neištvėrė“. Užkalnio toks darbas – rašyti straipsnius. Tai nelengvas darbas – pabandykite patys rašyti pagal grafiką, kartą per savaitę delfiui aktualijų komentarą, reguliariai į socialinius tinklus, papildomai turinys valgyklų apžvalgos website‘ui (nežinau kokiu dažnumu), šimtas puslapių teksto savo paties žurnalą, ir turite rašyti įdomiai, aktualiai, savitai, nesikartojant. Tekstą parašyti nepakanka – šiais laikais svarbiausia, kad jis susilauktų kuo daugiau like‘ų, share‘ų, komentarų, repostų. Straipsnis „valdžia debilai“ – lengvas būdas atsišviežinti populiarumą, tokios skaitytojus dirginančios temos maksimizuoja šaršalą (net ir repostas su neigiamu komentarų didina straipsnio populiarumą!), ir niekada nenusibosta skaitytojams (kitos nuolatinės užkalnio temos – emigrantai čikenfaktoriai, Salomėja Nėris blogausia pasaulio poetė, iš bėdos tinka apple vs. Android ir Vilnius vs Kaunas).

Bet grįžkime prie pačio straipsnio turinio, ir paanalizuokime autoriaus teiginius.

– „Staliukai lauke kavinėse ir restoranuose turėjo būti atidaryti VAKAR. Su atstumais, jei reikia, su srautų ribojimais, bet kiekviena diena yra galimybė dirbti, žmonėms užsidirbti ir ekonomikai suktis.“

Teiginys, kuris toks akivaizdus, kad nereikia anei mažiausio pagrindimo. Tuo tarpu vėl didėjantis susirgusių ir mirusių skaičius, lėtas skiepijimas, ir faktas, kad žmonės masiškai nesilaiko apsisaugojimo priemonių („bybianosiai“ parduotuvėse, gudručiai, važiuojantis pas babą į Kavarską, dirbančios gamyklos) – ne argumentai. Kiek naudos restoranams BALANDŽIO MĖNESĮ iš staliukų lauke – tokios smulkmenos nevertos gyvojo klasiko pasvarstymų.

„Ekonomika turi suktis“ – ši citata savo gilia mintimi turėtų stotis prie kitų minties galiūnų išsireiškimų, tokių kaip „ekonomika turi būti ekonomiška“ arba „generuojanti ekonomika“.

– „dabar žmonės nusiperka maistą išsinešimui ir sėdėdami valgo už apibrėžtos restorano teritorijos. „Rizika ta pati (ne, rizika didesnė, nes ten niekas atstumų nenustato), ir ką jūs iems padarysite? Nieko, nes patrulių gi nepaleisite į parkus. „Kas tau leido buterbrodą
valgyti Vingio parke ant suoliuko?“. Kaip valdysit ŠITĄ situaciją?“

Tikimybė užsikrėsti COVID lauke (aišku, laikantis atstumo) gerokai mažesnė nei patalpoje. Kai kuriais duomenimis, užsikrėtimai lauke sudaro tik 0,1% visų užsikrėtimo atvejų
(https://www.irishtimes.com/news/ireland/irish-news/outdoor-transmission-accounts-for-0-1-of-
state-s-covid-19-cases-1.4529036 ). Reikalavimas nešioti kaukes lauke buvo idiotiškas nuo pat pradžių, tad ši vyriausybė gali būti kalta dėl to, kad užtruko 3 mėnesius, kad dasiprotėtų jį panaikinti.

– „Visiems buvo aišku, kad ne per restoranus plinta užkratas ir ne per mažas parduotuves.“

Šaltinis, statistikos duomenys? Žinoma, kad ne. Terminas „visiems aišku“, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „aš taip manau, bet tingėjau paieškoti tai patvirtinančių duomenų“. Kiti (pvz. Zemlys – Bacevičius, kuris ne ekspertas, o tiesiog domisi statistika ir duomenimis) skundžiasi, kad Lietuvoje blogai vedama statistika ir nėra duomenų, kad būtų aišku, kur didelė tikimybės užsikresti. Pasirodo, atsakymas buvo ant paviršiaus – kreipkitės į Užkalnį!

– „Skiepų reikėjo pripirkti UŽVAKAR. Visiems. Už belekiek – apgaule, papirkinėjimais, užlendant į eilės priekį. Prieš trisdešimt metų nepriklausomybę gavom, nors visi sakė – negalima, nėra, nebus. Bet labai norėjom, ir gavom. Jie negali nieko. „Mums ES
neatvežė.“ Patys nusipirkit rinkoj ir atsivežkit. Mygom. Pirmu reisu.“

Visas pasaulis nori pasiskiepyti kuo skubiau. Valstybės stengiasi gauti kuo daugiau vakcinų, riboja arba uždraudžia eksportą į kitas šalis (JAV ir Jungtinė Karalystė neeksportuoja vakcinų,
ES kariauja „vakcinų karus“, Indija irgi riboja eksportą), farmacijos kompanijos nespėja gaminti ir vykdyti jau pasirašytų kontraktų. Vakcinų laisvoje prekyboje nėra – t.y. jūs galite pasirašyti kontraktą su Pfizer ar AstraZeneca, bet pristatymas bus geriausiu atveju šių metų rudenį arba 2022 metais. Nebent Užkanis siūlo užsipirkti „Sputnik V“ ar kinietiškos vakcinos?

Lietuvoje vakcinos negaminamos, taigi nėra ir ką uždrausti eksportuoti. Lietuvoje sėkmingai gaminami ir eksportuojami vakcinų komponentai, bet ne galutinės užbaigtos vakcinos.

Reikėjo daryti kaip Izraelis arba Jungtinė Karalystė? OK, gal ir reikėjo. Bet tai reikėjo daryti prieš metus – sueiti į glaudų kontaktą su farmacijos kompanijomis pereitų metų kovą, o kontraktus pasirašyti 2020 m. birželį. Ir visa tai reikėjo daryti vabank, drąsiai, nebijant rizikuoti, ir nesiderant sumokėti tokią kainą, kokios farmacijos kompanijos paprašys. Prisiminkim, kas 2020 kovą buvo Lietuvos sveikatos apsaugos ministras? Ar tik ne 2020 kovą premjero patarėjas Malinauskas atsistatydino, nes susikirto su Veryga dėl dezinfekcinio skysčio gamybos? Ir ar ne šitas pats ministras kariavo su farmacinkais karus dėl kainų sumažinimo? Ir ar ne 2020 birželį vyriausybė apsidovanojo pati save vardiniais ginklais ir diplomais už gerą pandemijos įveikimą?

Pabaigai klausimas – kodėl mes iki šiol premjerais, prezidentais, sveikatos ir transporto ministrais skiriame visokius politikus, o epidemiologais ir krepšinio treneriais – ekspertus? Kodėl nepaskiriame Užkalnio ir kitų komentatorių vyriausybės su delfio komentatorių „ekspertų
taryba“?

Skiepijimo paso spindesys ir skurdas

Lėtai vykstant skiepijimui nuo COVID, visiems „pavargus nuo draudimų“, verslininkams nesulaukiant jų verslo atidarymo ir artėjant bankrotui, daugelis internetinių eGZpertų kaip išsigelbėjimą siūlo „skiepijimo pasus“. Jų esmė – tiems, kas turi pažymą (skiepijimo pasą), įrodančią pasiskiepijimą, imunitetą arba neigiamą testo rezultatą, nebebūtų taikomi visi karantininiai apribojimai.

Realiame gyvenime kažką panašaus jau bando sukurti ir Europos Sąjunga – Europos Komisija pateikė pasiūlymą, o pietų Europos valstybės, kurių ekonomikoms labai svarbus turizmas, labai tikisi, kad tai bus įgyvendinta ir pradės veikti iki atostogų sezono pradžios (t.y. birželio pabaigoje). Bet, žinoma, internetiniai egzpertai pasakytų, kad ES yra biurokratijos lizdas, ir reikia skiepijimo pasą įdiegti čia ir dabar (juk čia kaip du pirštus apmyžt – pakūrei apppsą ir viskas, kokios problemos).

Tik bėda ta, kad tie skiepijimo pasai neišgelbės nei pasaulio, bei atskirai paimtos Lietuvos. Jeigu jie bus sukurti greitai ir veiks – bus daugybė techninių problemų ir milžiniškas nepasitenkinimas tų, kurie neturi blato skiepytis (m.a.m.a skandalas kvadratu, ir nuolatinis). Jeigu techninės problemos bus išspręstos ir bus laikomasi sąžiningumo principo – tuomet skiepijimo pasai bus įvesti labai vėlai, ir jie paprasčiausiai neteks prasmės (nes dauguma ir taip jau bus pasiskiepiję.

Kodėl sakau, kad skiepijimo pasai – graži sexy idėja, iš kurios gausis šnipštas? O gi štai kodėl:
– Įvedus skiepijimo pasus dabar, kils didžiulis ir pagrįstas nepasitenkinimas dėl diskriminacijos. Visi, neturintys blato, turės laikytis draudimų. O visi likę (o tai ne tik senukai, kurių Lietuvoje paskiepyta tik tik 38%, o ir kitos „prioritetinės grupės“, tokios kaip įmonių direktoriai, visi universitetų darbuotojai ir pan.) galės mėgautis laisve. Kitaip tariant, tai bus bilietas į M.A.M.A, bet legalus. Kai šią savaitę matote besiskiepijančius influencerius ar šoumenus – žinokite, kad jie yra savo pačių įmonės direktoriai, taigi „prioritetinė grupė“.
– Pasiskiepijusių ir turinčių imunitetą skaičius kol kas nėra didelis (12% gavusių skiepą, plius papildomai visi persirgę kelis mėnesius po ligos), jie neišgelbės barų ir naktinių klubų nuo bankroto. Vadinasi, barams nebus absoliučiai jokio intereso griežtai tikrinti šių „skiepijimo pasų“ (juk tikrinimas reikštų išvarymą taip trūkstamų klientų). Šitaip jau įvyko Izraelyje – ten įvestas „žaliojo paso“ appsas, kurio barų savininkai niekada netikrina. Skirtumas toks, kad Izraelis jau beveik visi gyventojai paskiepyti (taigi netikrinimas nebeturi reikšmės).
– Jeigu barų savininkai netikrins pasų – ar tuomet baruose ir naktiniuose klubuose
patruliuos policija, darys reidus su masiniais „skiepijimo pasų“ tikrinimais? Sakote, barų savininkus atsakomybės jausmas vers būti atsakingais, kad paskui nenuskambėtų, jog jų baras tapo COVID židiniu? Kurgi ne, ypač prisimenant, kad 50% susirgusiųjų Lietuvoje ir dabar „neatsimena“, kur galėjo užsikrėsti.
– Kai pasiskiepys dauguma, skiepijimo pasus būdų galima įvesti, bet tuomet jų jau nebereikės, nes bus pasiektas kolektyvinis imunitetas (taigi infekcija nebeplis, o
nepasiskiepijusieji kenks labiausiai sau patiems).
– Techniniai reikalai – popierines pažymas galima klastoti. Skaitmeninis appsas kelia
saugumo ir privatumo pavojų – čia jums ne koks citybee su slaptažodžiai, čia bus rimta intymi informacija apie asmens sveikatą. Skaitmeninis appsas (nuskaitoma informacija atėjus į kiekvieną lankytiną objektą) sudarys galimybes jus sekti, t.y. tiksliai žinoti, kur ir kada jūs lankėtės.
– Tarkime, kad 27 Europos Sąjungos valstybės galės susitarti tarpusavyje ir paleisti bendrą sistemą. O kaip su kitomis pasaulio šalimis? Kaip dėl užsieniečių, pasiskiepijusių Sputnikais ir kitomis abejotinomis vakcinomis? Ar kitų šalių pareigūnai (Izraelio? Kinijos? Rusijos?) galėtų prieiti prie mūsiškio elektroninio skiepijimo paso?

Išvada – skiepijimo pasas yra naudingas kaip idėja, skatinanti visus ir kiekvieną skiepytis. Valdžios pastangos kurti skaitmeninį pasą turi būti įtikinamos – visi turi tikėti, kad būtina skiepytis, nes jau netrukus įsigalios apribojimai. Skiepijimo paso sėkmė bus tuo atveju, jeigu visi masiškai pasiskiepys ir jo nebereikės. Kitu atveju (jeigu skiepijimo pasas realiai bus užbaigtas kurti ir pradėtas rimtai diegti į gyvenimą, su kontrole ir baudomis) – tai reikš, kad planas buvo nesėkmingas.

Ar ES tikrai susimovė su vakcinomis? The Economist straipsnio analizė

Žurnale „The Economist“ 2021 balandžio 2 d. pasirodė straipsnis „Kaip Europa susimovė su pandemijos valdymu“ („How Europe has mishandled the pandemic“ – tekstas originalo kalba čia: https://www.economist.com/leaders/2021/03/31/how-europe-has-mishandled-the-pandemic
).

Lietuvoje „The Economist“ fetišizuojamas kaip superduper gilios analizės šaltinis. Jį skaito mūsų žurnalistai, valdininkai ir politologai, ir labai tuo didžiuojasi, kad moka „ne tik rusų kalbą“ (tačiau prancūzų, vokiečių, italų, švedų ar kitų vakarų Europos šalių kalbų mokėjimo lygis
Lietuvoje yra žemiau plintuso, ir neanglakalbėse šalyse vykstančioms diskusijoms mes esame akli). „The Economist“ straipsnius perspausdina glianciniai žurnalai ir naujienų portalai.

Taigi neabejotina, kad šio straipsnio citatos ir mintys jau netrukus bus cituojamos influencerių,
internetinių egzpertų ir plis per lietuviškąją žiniasklaidą (žurnalistams neįjungiant smegenų ir
kritinio mastymo). Tačiau šiame „The Economist“ straipsnyje apie pandemijos valdymą Europos
Sąjungoje yra daugybė klaidų ir netikslumų – panagrinėkime juos ant pirštų.

1. The Economist rašo, kad Europos Sąjunga yra krachaborai („penny pinching; šykštuoliai), kurie kaip kokie Skrudžai MakDakai derėjosi su farmacijos kompanijomis dėl kiekvieno centro, kad tik būtų sumažinti vakcinų kaina. The Economist remiasi vakcinų kainomis, kurias netyčia paviešino Belgijos sveikatos ministrė. Bet tos kainos apima tik dalį pinigų, kuriuos Europos Sąjunga mokėjo farmacijos kampanijomis („AstraZeneca“ kontraktas su ES yra paviešintas, ten viskas smulkiai išrašyta).

2. The Economist rašo, kad Jungtinė Karalystė padarė dideles investicijas į mokslinius tyrinėjimus vakcinų srityje, ir esą dėl to Jungtinėje Karalystėje skiepijimas vykstąs greičiau – bet, atkreipkime dėmesį, The Economist nepateikia skaičių. O faktas tas, kad Europos Sąjunga moksliniams tyrimams kurti vakcinas suteikė gerokai daugiau pinigų, nei Jungtinė Karalystė (jų gavo ir AstraZeneca)

3. The Economist rašo, kad ES trūksta vakcinų dėl to, kad „Sanofi“ kompanija nesugebėjo sukurti vakcinos (kaip buvo planuota). Bet tai yra bullshit, ES trūksta vakcinų dėl to, jų nepateikė
AstraZeneca kompanija, Sanofi su tuo neturi nieko bendro

4. The Economist rašo, kad JAV ir Jungtinė Karalystė sparčiai patvirtino vakcinas naudojimui, o ES esą užsiėmė pertekliniais tikrinimais ir biurokratiška. O faktas tas, kad JAV tvirtinimo procesas panašus kaip ir ES (JAV anksčiau nei ES patvirtino Moderna vakciną, bet ES anksčiau nei JAV patvirtino Pfizer vakciną; o AstraZeneca vakcina JAV nepatvirtinta iki šiol). Jungtinė Karalystė, tas tiesa, patvirtinimą suteikė greičiau – bet JK tą padarė remdamosis tik pačių farmacijos kompanijų pateikta informacija (toks „spartus“ požiūris atrodo labai gražiai iki pirmos rimtos problemos su kuria nors iš vakcinų).

5. The Economist rašo apie vakcinų nacionalizmą Europos Sąjungoje. Bet faktas tas, kad Jungtinė Karalystė ir JAV eksportavo į kitas šalis lygiai 0 (nulį) vakcinų. Tuo tarpu ES eksportavo kitoms šalims beveik pusę ES teritorijoje pagamintų vakcinų.

6. The Economist aptakiai rašo, kad ES patiria vakcinų tiekimo problemų, nes farmacijos kompanijos nepatiekia tiek vakcinų, kiek buvo įsipareigojusios. Tai nėra akivaizdus melas, bet tai yra bullshit ir faktų numuilinimas – realybėje gi ES šalims trūksta vakcinų tik todėl, kad 1 kompanija, AstraZeneca, nevykdo savo įsipareigojimų (turėjo pateikti 300 milijonų dozių, o pateiks tik 100 milijonų dozių). Tuo tarpu Pfizer ir Moderna tiekia Europos Sąjungos šalims tiek, kiek ir žadėjo. Iš viso 2021 I ketvirtį ES šalys gaus 100 mln. vakcinos dozių, iš jų Pfizer pristatys 66 mln. (buvo įsipareigojusi patiekti 65 mln.), Moderna – 10 mln. (buvo įsipareigojusi patiekti 10 mln.), AstraZeneca 30 mln. (o buvo įsipareigojusi patiekti 120 mln. dozių, taigi 90 mln. dozių trūkumas!). 2021 m. II ketvirtį Europos Sąjunga turėtų gauti 360 mln. dozių: 200 mln. dozių Pfizer, 35 mln. dozių Moderna, 70 mln. dozių AstraZeneca (vietoj 180 mln. žadėtų – vėl 110 mln. dozių trūkumas!), 55 mln Johnson&Johnson

7. The Economist rašo, kad „AstraZeneca santykinai daugiau vakcinų pateikė Jungtinei Karalystei“ (relatively more vaccines to Britain). Tai, švelniai tariant, labai diplomatiškas situacijos apibūdinimas. O faktas tas, kad iki kovo mėnesio pabaigos AstraZeneca Jungtinei
Karalystei patiekė daugiau vakcinų, nei visoms Europos Sąjungos šalims kartu sudėjus (t.y. santykinai 7 kartus daugiau JK nei ES).

8. The Economist rašo, kad AstraZeneca daugiau vakcinų tiekia Jungtinei Karalystei, nes pastaroji esą turėjo geresnius derybininkus ir susiderėjo geresnį kontraktą. Bet įrodymų tam nėra,
abudu AstraZeneca kontraktai (su ES ir su JK) yra viešai paskelbti, jie iš esmės labai panašūs, abudu remiasi „didžiausių pastangų“ (best effort) principu. Tiesa, abudu kontraktai vienas kitam prieštarauja, t.y. farmacijos kompanija tiek ES, tiek JK įsipareigojo parduoti tas pačias vakcinas (kurių nesugeba pakankamai prigaminti).

Išvada – skaitykite anglišką spaudą, bet turėkite ir kopūstą ant galvos. Britanijos spauda (net jeigu The Economist yra sąlyginai proeuropietiškas leidinys) visada rašo iš Britanijos požiūrio
taško. Tikrinkite duomenis ne tik balandžio 1-ąją, o ir kitomis dienomis.

Apple Car: kai Apple gamins automobilius

Sklando gandai, kad Apple kompanija rengiasi žengti į automobilių rinką, ir pradėti gaminti savo „Apple car“ (arba „iCar“). Iš pradžių tie gandai buvo visai aptakūs, vėliau buvo kalbama apie Apple vykdoma „Project Titan“, o pastaruoju metu pasirodė informacijos, kad Apple vykdė netgi konkrečias derybas su Hyundai autokoncernu dėl gamybos.

Pabandžiau įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti toksai Apple automobilis, atžvelgiant į Apple kompanijos tradicijas, verslo stilių, ir visa tai, ką jie daro su kitais savo produktais.

Taigi, jeigu Apple gamintų automobilį, tai būtų tikras iPhone ant ratų, ir jis būtų:
– Kas metai išeitų naujas Apple automobilio modelis. Amerikiečiai juos pirktų su AppleCare išsimokėjimo planu ir kas metai gautų naują automobilį.
– iCar būtų supermodernaus ir stilingo dizaino – bet bagažinė būtų per siaura, kad į ją tilptų daiktai; aukštesni žmonės turėtų sėdėti susilenkę, nes stogas būtų per žemas
– Už dvigubą kainą būtų galima nusipirkti Pro Max modelį su didesne bagažine (bet su
aukštesniu stogu – ne)
– Automobilis nevažiuotų, nesusiejus su su AppleID paskyra
– Maždaug po 5 metų seni automobilio modeliai nebegautų naujų carOS atnaujinimų, ir nebetektų dalies funkcijų (nebeatsidarytų langai, nebegrotų radijas)
– Jeigu padarytumėte avariją, sudaužyto žibinto keitimas kainuotų kaip pusė automobilio kainos; Apple kovotų prieš neoriginalių žibintų gamintojus, neoriginalūs žibintai arba veiktų, arba ne (po eilinio carOS atnaujinimo netikėtai nustotų veikti)
– Norint važiuoti su Apple automobiliu, būtų būtina turėti iPhone telefoną. 5 Apple Car versija suteiktų galimybę važiuoti be iPhone (iPhone reikėtų tik pirmą kartą aktyvuojant automobilį)
– pasikeisti ratus būtų įmanoma tik autorizuotame AppleCare servise. Vairuotojas tiesiog neturėtų priėjimo prie varžtų, jie būtų paslėpti – ir viskas dėl vartotojų saugumo, mieli vartotojai, juk blogai prisuktas rato važtas gali tapti avarijos ir netgi žmonių žūties priežastimi
– būtų galima naudoti tik padangas su „Made for iCar“ ženkliuku. Uždėjus kitokias padangas, automobilis apsipiltų error‘ais, nebūtų rodoma informacija apie oro slėgį padangose, arba automobilis tiesiog nevažiuotų.
– Apple automobilis turėtų greito įkrovimo sistemą, kuri įkrautų automobilį 10% greičiau, bet būtų nesuderinama su kitomis įkrovimo sistemomis. Pilnai sistemos greitis būtų pasiekiamas tik Apple nuosavose įkrovimo stotelėse, kurių JAV būtų tūkstančiai, o
Lietuvoje – nei vienos (Lietuvai artimiausios Apple originalios įkrovimo stotelės būtų Berlyne ir Stokholme).
– Perkant automobilį, būtų galima rinktis iš 3 spalvų, 2 modelių (paprasto ir džipo) ir už papildomą mokestį įsigyti didesnę bagažinės talpą.
– Nuvažiavus nuo asfaltuoto kelio (pvz pravažiavus žvyrkeliu), garantija nebegaliotų.
– Automobilis atsirakintų atpažinęs savininko veidą.
– iCar automobilis automatiškai neleistų pažeidinėti taisyklių – būtų neįmanoma viršyti leistiną greitį ar sukti, neparodžius posūkio.
– Apple automobilis būtų saugiausias iš visų, bet neužsivestų, kol visi keleiviai neprisisegė saugos diržo.
Kokias dar Apple gaminamo automobilio savybes pamiršau?

Europos Sąjunga – diktatūra, bet neįgali

Jeigu sudėtume į vieną vietą, ką įvairaus plauko euroskeptikai, „patriotai“ ir nacionalistai sako apie Europos Sąjungą, gautume tokį vaizdą:

 Europos Sąjunga yra užgrobta visagalio globalaus „euro-elito“
 Europos Sąjunga – diktatūra, primetanti savo valią valstybėms narėms
 Europos Sąjunga per prievartą diegia savo „vertybes“ valstybėms narėms
 Europos Sąjunga – totalitarinė diktatūra, tokia pati kaip SSRS

Ir tuo pat metu:
 Europos Sąjunga neveiksminga, nesugebanti priimti greitų sprendimų (nes bet kokiems sprendimams priimti reikia valstybių narių daugumos, o daugelių atvejų visų 27
vienbalsio pritarimo; papildomai dar reikia Europos Parlamento pritarimo; kartais reikia ir nacionalinių parlamentų, įskaitant ir mūsų Seimą)
 Europos Sąjunga nesugeba priversti laikytis jau sutartų sprendimų (nes ES reglamentus ir direktyvas įgyvendina valstybės narės ir jų institucijos)
 Viktoras Orbanas, nesutikdamas su kažkokiu teisės aktu, gali užblokuotą visą 7 metų trukmės 1,8 trilijono eurų vertės ES biudžetą (gal prisimenat, kada Antanas Sniečkus buvo vetavęs SSRS biudžetą dėl kokių nors dalykų, netinkančių LTSR?)

Kaip ir priklauso gerai sąmokslo teorijai, šitas tarpusavio prieštaravimas (Schrodingerio Europos Sąjunga) visiškai nepaneigia euroskepticizmo, o kaip tik jį patvirtina: ES yra diktatūra (priima sprendimus), todėl reikia iš jos išstoti, ir tuo pat metu ES nėra diktatūra (nesugeba priimti sprendimų), tai irgi reikia iš jos išstoti. ES yra biurokratinė (nes bet kokiems sprendimams priimti reikia valstybių narių daugumos, o daugelių atvejų visų 27 vienbalsio pritarimo; papildomai dar reikia Europos Parlamento pritarimo; Europos Parlamentą sudaro virš 700 deputatų, tarp kurių yra ir visiškų klounų, euroskeptikų, nacistų, „piratų“, veganų ir kitų, visi jie puikiau naudojasi tribūna; nepamirškime dar ir Europos ekonominio ir socialinio komiteto, profsąjungiečių ir darbdavių organizacijų kormūškės, ir Regionų komiteto, savivaldybių ir regioninių parlamentų narių kormūškės), ir tuo pat metu ji neleidžianti visiems aukščiau paminėtiems klounams, euroskeptikams, nacistams, „piratams“ ir kitiems pasisakyti.

COVID sąmokslas – genijai ir idiotai

Tęsiant temą dėl tarpusavyje prieštaringų pažiūrų: Jei sudėtume visus „skeptikų“ ir antivakserių teiginius dėl COVID į vieną vietą, gautume tokį vaizdą:

 COVID neegzistuoja
 COVID egzistuoja, bet yra „tik gripas“
 COVID sukūrė JAV / Kinijos / Rusijos (reikiamą pabraukti) spec. tarnybos
 Kaukės neveiksmingos
 Vakcinos neveiksmingos
 Pandemija buvo suplanuota
 Karantiną valdžia įvedė specialiai
 Vakcinos sukurtos per greitai

Jeigu pagalvotume apie šiuos teiginius kartu, matytume, kad jie vienas kitam prieštarauja. Jeigu COVID yra tik gripas, tai tuomet jį sukūrusio JAV/Kinijos spec.tarnybos yra lochai. Jeigu COVID yra pavojingas JAV spec.tarnybų sukurtas ginklas – tuomet JAV spec.tarnybos yra lochai, nes virusas plinta jų pačių šalyje (ne tik pas priešus), o jie net neturi veiksmingų priemonių prieš jį (vakcinų nėra, o kaukės gi neveiksmingos). Kaukės neveiksmingos, todėl reikia grįžti prie normalaus gyvenimo, tik jokiu būdu nesiskiepyti (nes vakcinos nepatikimos).

Įdomiausia, kad šį pasaulinį sąmokslą organizuojantys veikėjai („valdžia“, „elitas“, „jie“) yra genijai (sukūrė sąmokslą, kurį vykdo viso pasaulio vadovai, netgi tokie kaip JAV prezidentas
Trumpas ir LR Seimo sveikatos komiteto pirmininkas Kepenis – nei vienas iš jų, būdamas pareigose, nedrįsto atskleisti sąmokslo, matyt bijojo), ir tuo pat metu visiški idiotai (nufotografuoja Grybauskaitę, nenuėmę plastikinio dangtelio nuo adatos, ką iškart demaskuoja
budrūs patriotai).